Doc. Z. Kauno straipsnis apie melioruotų žemių tvarkymą

Didžiausi melioracijos darbai Lietuvoje buvo atlikti sovietmečiu. Juos vykdant suformuoti dideli, mechanizuotam žemės dirbimui pritaikyti laukai. Tačiau, vertinant melioraciją šių laikų požiūriu, galima konstatuoti, kad ji padarė didelę žalą Lietuvos kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei. Atkūrus nepriklausomybę įvykdyta žemės reforma iš esmės padėties nepakeitė: šalyje daugiausia susikūrė stambūs ūkiai, kurių pagrindinis tikslas buvo padidinti įvairių žemės ūkio kultūrų derlingumą, dėl ko labai padidėjo mineralinių trąšų naudojimas. Nemaža panaudotų trašų dalis su vandeniu nuteka žemės paviršiumi ir išsiplauna per drenažą. Vėliau šie vandenys patenka į upes upelius, kartu gana reikšmingai pablogindami jų  ekologinę būklę.

Daugelyje išsivysčiusių Europos šalių šie klausimai sprendžiami gerinant žemės naudojimo struktūrą. Pagrindinis instrumentas, leidžiantis pagerinti žemės naudojimo struktūrą, yra žemės konsolidacija [1]. Lietuvoje žemės konsolidacijos plėtojimui buvo paruošta nacionalinė žemės konsolidacijos strategija bei žemės konsolidacijos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės [2; 3]. Paruoštoje strategijoje buvo iškelti tokie pagrindiniai tikslai: 1) Užtikrinti žemės konsolidacijos sąsajas su kaimo ir regionine plėtra; 2) Optimizuoti žemės konsolidacijos procesą. Strategijoje numatyta, kad žemės konsolidacijos proceso metu turi būti padidintas žemės ir miškų ūkio konkurencingumas, gerinama gyvenimo kokybė kaime, puoselėjama kaimiškų vietovių gamtinė aplinka ir kitos kaimo vertybės. Konsolidacijos projektų rengimą numatyta finansuoti iš kaimo plėtros programų, o projekto sprendinių įgyvendinimą iš Europos žemės ūkio, Europos regioninės plėtros fondų, savivaldybių biudžetų, privačių lėšų ir kitų fondų.

Konsolidacijos projektų rengimo taisyklėse pažymima, kad  vykdant žemės konsolidaciją melioruotose žemėse, konsolidacijos plane turi būti numatytas ūkinių kelių pagerinimas ir numatomos aplinkos apsaugos priemonės. Konsolidacijos plano aiškinamajame rašte turi būti aprašomos remontuotinos ar numatomos statyti naujos melioracijos sistemos.

Tačiau, nežiūrint  paruoštos strategijos, faktiškai žemės konsolidacija vyksta gana lėtai. Atliktuose projektuose nėra aiškiai matomi aplinkos būklės pagerinimo rezultatai. Viena iš priežasčių, kaip pažymima pačioje strategijoje, iki galo nesuderinta žemės konsolidaciją reglamentuojančių teisė aktų sistema.

Agronomų sąjunga, atstovaujanti pagrindinius žemės konsolidacijos rezultatų naudotojus – ūkininkus, pažymi, kad žemės konsolidacijos planuose numatytas infrastruktūros plėtros, aplinkos apsaugos ir kitų inžinerinių  priemonių finansavimas nėra aiškiai susietas su konsolidacijos finansavimo šaltiniais [4]. Taip pat nėra  aiškiai numatyta, kas yra atsakingas už projekto sprendinių įgyvendinimą. Agronomų sąjunga siūlo šiuos klausimus pradėti spręsti nuo aiškesnio žemės konsolidacijai reikalingų išlaidų skirstymo, atskirai skiriant: 1) Procedūrines išlaidas (žemės konsolidacijos plano paruošimui); 2) Įgyvendinimo išlaidas (plane numatytų priemonių įgyvendinimui). Taip skirstant galima aiškiai pamatyti kiek lėšų skiriama konkrečioms priemonėms, kaip biologinės įvairovės išsaugojimas, ūkinių kelių tiesimas, melioracijos sistemų tobulinimas ir kita.

Šiuo aspektu žemės konsolidacija nagrinėjama ir Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) žemės konsolidacijos vadove [5]. Šiame vadove į konsolidacijos planų procedūrinę dalį siūloma žiūrėti kaip į galimybių studijos rengimą (1 pav.). Parengus galimybių studijos ataskaitą, nagrinėjamas infrastruktūros poreikis. Jei nustatoma, kad pasirinktame plote reikalinga papildoma infrastruktūra ar papildomos aplinkosauginės priemonės – rengiamas techninis projektas.

1 pav. Žemės konsolidacijos plano rengimo fazės (pagal FAO).

Vokietijoje rengiant kaimiškose vietovėse aplinkai draugiškus projektus vadovaujamasi tvaraus kraštovaizdžio samprata [1]. Praktiškai tai reiškia, kad ruošiant techninius projektus būtina įvertinti taip vadinamus sinerginius efektus, kai vienoje srityje taikomos priemonės duoda efektą ir kitose [6]. Dėl to siekiant racionaliai panaudoti turimus išteklius būtina pereiti nuo atskirų sektorinių prie integruotų projektų. Vokietijoje atliktų tyrimų metu konstatuota, kad labai didelė dalis (apie 50 %) biologinei įvairovei reikalingų išsaugoti plotų yra susiję su upėmis arba jų slėniais [1]. Tai dar kartą įrodo, kad hidrografinis tinklas yra ypač svarbi kraštovaizdžio dalis.

Tačiau kartu jis yra ir svarbi melioracijos sistemų dalis. Todėl prie tvarios melioracijos rekonstrukcijos projektų tikslinga prijungti ir kitas sektorines sritis, tokias kaip upių ir upelių vientisumo atstatymas, biologinės įvairovės išsaugojimui reikalingų natūralių ar pusiau natūralių plotų formavimas ir kita. Viena iš pagrindinių žemės konsolidacijos sprendinių įgyvendinimo krypčių laikytinas perėjimas nuo atskirų sektorinių klausimų sprendimo prie integruoto problemų sprendimo. Dabar rengiami žemės konsolidacijos planai ateityje turėtų tapti integruotais kaimiškų vietovių vystymo projektais.

Ruošiant tvarius melioracijos sistemų rekonstrukcijos projektus būtina vadovaujantis Bendrąja vandenų politikos direktyva [7], be kita ko, reikalaujančia juos rengiant išanalizuoti ir tokių aplinkosauginių priemonių naudojimą:

  • Nuotėkį stabdančių įrenginių išdėstymas prie kelių, esamų vandens telkinių ir kitų kraštovaizdžio elementų;
  • Vandenį sulaikančių tūrių kūrimas kitose žemesnėse reljefo vietose (dažnai nusausintose šlapynėse);
  • Pakrančių apsaugos juostų išskyrimas ir priežiūra;
  • Savaiminę upių ir upelių natūralizaciją skatinančių priemonių kūrimas;
  • Vagos išilginių ir skersinių profilių pertvarkymas;
  • Upių vagų ir griovių šlaitų lėkštinimas ir apželdinimas;
  • Uždarais didelio diametro kolektoriais paverstų natūralių vandentėkmių atstatymas.

Didelė dalis šių priemonių įrašytos į Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą [8]. Be šių priemonių ten taip pat yra minimas reguliuojamo (patvenkiamo) drenažo sistemų ir denitrifikacijos bioreaktorių naudojimas. Kai kurių hidrotechnikos specialistų teigimu rekonstruojant melioracijos sistemas, drenažą reikėtų kaip galima geriau pritaikyti prie konsolidacijos planų rengimo metu suformuotų sklypų ribų.

Kaip rodo Europos ir kitų išsivysčiusių šalių patirtis, viena realiausių ir efektyviausių paviršinių ir drenažo nuotėkio užteršimo mažinimo priemonių yra vandens sulaikymas šlapynėse. Šis klausimas buvo nagrinėjamas ir Lietuvoje. Jo rezultatai buvo pateikti kolektyvinėje monografijoje „Lietuvos šlapynės ir jų aplinkosauginė reikšmė“ [9]. Išanalizavę surinktą medžiagą ir atlikę biogeninių medžiagų gamtinėje aplinkoje transformacijos skaičiavimus, jos autoriai nustatė, kad norint gerai išvalyti paviršinį ir drenažo nuotėkį, šlapynės turėtų užimti vidutiniškai 0,74 % teritorijos. Deja, kol kas gauti skaičiavimų rezultatai nebuvo patikrinti praktikoje. Tuo tarpu Suomijos mokslininkai, išanalizavę įvairiose šalyse atliktus tyrimus nustatė, kad norint šlapynėse sulaikyti bent 60–70 procentų azoto ir fosforo junginių, šlapynės turi užimti apie 6–7 procentus teritorijos [10]. Tai rodo, kad ruošiant realius šlapynių įrengimo techninius projektus, šiuos skaičiavimus reikės tikslinti.

Upių ir upelių teršimas pasklidąja tarša priklauso ne tik nuo žemės konsolidacijos proceso apibrėžto ploto dydžio bet ir aplinkinių (pritekamų) plotų. Dėl to nagrinėjant integruotų konsolidacijos projektų įtaką paviršinių vandenų kokybei būtina išskirti atitinkamus upelių baseinus, o šlapynių efektyvumą rekomenduojama vertinti analitiniais skaičiavimais arba modeliavimu – taikant žinomus SWAT ir kitus modelius [1, 11]. Atliekant modeliavimą siūloma detaliai išnagrinėti įvairių šlapynių konstrukcijų naudojimą. Jas parenkant pirmiausia būtina atsižvelgti į konkrečios vietovės kraštovaizdžio, geomorfologines ir hidrogeologines sąlygas.

Literatūra
  1. Antworten der Landentwicklung auf aktuelle und zukünftige Herausforderungen im Landliche Raum. https://www.landentwicklung.de/fileadmin/sites/Landentwicklung/Dateien/antworten-neu.pdf (žiūrėta 2022-03-04).
  2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl nacionalinės žemės konsolidacijos strategijos patvirtinimo“. 2008 m. sausio 23 d. Nr. 81, Vilnius. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.314275/asr (žiūrėta 2022-03-04).
  3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl žemės konsolidacijos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“. 2005 m. birželio 27 d. Nr. 697, Vilnius. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.258604/asr (žiūrėta 2022-03-04).
  4. Dapkus R. (2008). Žemės konsolidacija kaip vienas esminių kaimiškųjų regionų subalansuotos plėtros veiksnių. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, 12(1): 57–66.
  5. Veršinskas T., Vidar M., Hartvigsen M., Mitic Arsova K., van Holst F. and Gorgan, M. (2020). Legal guide on land consolidation: Based on regulatory practices in Europe. FAO Legal Guide, No. 3. Rome. https://doi.org/10.4060/ca9520en
  6. Bureau Urbanisme. The urban scale sustainability compas. http://sustainabilitycompass.eu/theory/ (žiūrėta 2022-03-04).
  7. Europos Sąjungos Parlamentas ir Taryba (2000). Europos Parlamento ir tarybos Direktyva 2000/60/EB, 2000 m. spalio 23 d., nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus. https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=celex%3A32000L0060 (žiūrėta 2022-03-04).
  8. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (2021). Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023-2027 m. strateginis planas. https://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/bendroji-zemes-ukio-politika/bzup-po-2020-metu/lietuvos-zemes-ukio-ir-kaimo-pletros-2023-2027-m-strateginis-planas (žiūrėta 2022-03-04).
  9. Povilaitis, J. Taminskas, Z. Gulbinas, R. Linkevičienė, M. Pileckas (2011). Lietuvos šlapynės ir jų aplinkosauginė reikšmė. Vilnius: Apyaušris.
  10. Puustinen M., Jormola J. (2005). Constructed wetlands for nutrient retention and landscape diversity. In: ICID 21st European Regional Conference, Frankfurt (Oder) and Slubice, Germany and Poland.
  11. Thiemann K. (2008). Das vereinfachte Flurbereinigungsverfahren zur Landentwicklung nach § 86 Abs. 1 Nr. 1 und 3 FlurbG (Landentwicklungsverfahren). Zeitschrift für Geodäsie, Geoinformation und Landmanagement (zfv), 90–97.